Arktinė naktis: gruodžio 28 d.

Elzei penkeri. Ji mėgsta maigyt svetimus telefonus, sėdėti stipriai apsikabinus mano kaklą, valgyt alyvuoges, ir vaidinti, kad yra Elsa Ledo šalies.

Elzė sėdi nugara į vaišėmis nukrautą stalą. Kojomis apsiveja mano liemenį ir prisiglaudžia prie krūtinės. Jai nerūpi, kad šiandien dar nevalgiau. Nenorėdama jai trukdyti, pamoju Ingridai, kad paduotų lėkštę su bulvėm.

Elzei nerūpi ir bebaigiantis griūt giminės susitikimas. Bendro pokalbio nėra, visi kalba lyg išsiskaičiavę pirmais antrais, vis pjaustydami ir įsirėždami į svetimą dialogą. Todėl nuoseklumą pastumiu į šalį ir linguoju Elzę, bandydama suvalgyt bent keletą močiutės išvirtų bulvių.

Atsidaro ankšto buto durys. Kaip už siūlo patrauktas nebaigtas nėrinys, pokalbiai aplink išyra. Iš koridoriaus padvelkia alkoholio kvapas. Į nuščiuvusį kambarį įeina į mėlynus treningus įsispraudęs vyriškis. Nuščiūva ir jis pats – iš po striukės ištraukia tamsiai rudą butelį, pasodina jį ant sofos ir nusijuokia. Kad būčiau žinojęs, kiek čia jūsų daug, būčiau atsinešęs daugiau!

Marius nusijuokia ir liepa seneliui pasislinkt. Jis pasiima juodą pūkuotą šunį ant kelių ir leidžia svečiui plumptelt šalia. Kambarys skęsta indiško serialo fone, mes tylim.

– Kas čia toks atėjo? – Sušnabždu Elzei į ausį.

– Tėtė! – Ji greitai pažvelgia per mano petį ir vėl padeda galvą ant krūtinės.

– Teisingai, tėtė, – apkabinu Elzės nugarą. Mano pirštai paskęsta pūkuotam rožiniam megztiny.

Jauna mergina televizoriaus ekrane atsisėda ant fontano krašto. Vienišas vyriškis žiūri į ją iš tolo. Močiutė atsidūsta. Nepatink man tas. Tas, kur už kolonos slepiasi? Aha, sudauž anai širdį.

– Tai kaip laikais, brolau? – Nusijuokia Marius. – Ar beeisi ryt į darbą?

– Eik gi, – apsikabina šunį senelis. – Nepaeis jis.

– Ar skambinai Vygantui – toks boso vardas, ane? – Paklausia Ingrida. Niekados neišnykstanti rūpesčio raukšlelė tarp nematomų jos antakių paryškėja.

– Prisigalvoji čia, – ranka numoja Gytis ir atsidaro savo butelį alaus. – Aš pats sau bosas, reikia man čia to Vyganto.

Eglė įpila močiutės išvirto vyšnių kompoto. Tamsus gėrimas plaukioja oranžinėm gėlėm nusagstytoje stiklinėje.

– Imk šito geriau, – sako Ingrida, stumdama stiklinę link Gyčio. – Kam gi tau tas alus, ir taip jau užgėręs esi. Koks tikslas dabar jau, Gyti? Geriau nuo to tikrai nebus.

Marius švelniai trinkteli Ingridai per raudona močiutės dovanota skraiste apgaubtą petį. Jis suraukia nosį ir papurto galvą lyg sakytų: nepamokslaukim, vis tiek rytoj nieko neatsimins.

Elzė atsitraukia nuo krūtinės ir abiem rankytėm paima mano veidą. Mažyčiai delnai šilti ir švelnūs. Ji pradeda pasakot, kaip vakar daržely iškrito dantis. Pastebiu, kad viršutinių ji beveik neturi – vienintelis mažylis kyšo pačiam burnos vidury. Vis linksėdama ir aikčiodama bandau nugirst, ką kalba kiti, tačiau Elzė reikalauja viso mano dėmesio. Vos tik pažiūriu į šoną, ji stipriau suspaudžia strazdanotus mano žandus ir, išplėtus tamsiai rudas akis, pasilenkia į priekį. Tarp Elzės žodžių išgirstu Marių kalbant telefonu. Ne, Vygi, tu pats nenorėtum, kad jis toks į reisą išvažiuotų.

Pabaigusi savo istoriją, Elzė susidomi senelio šuneliu ir begaliniu jo kailiu. Iššokus iš mano glėbio, ji tvirtai apsikabina Rikį, įpina mažytes rankas į juodus gaurus.

Pagaliau pradedam kalbėt apie tai, ką kalba visos giminės: auglys, nauja Audi, Elzė tuoj eis į priešmokyklinukų grupę, skyrybos, reiks ieškot naujo buto, darbas vis dar nuobodus, vaikai vargina, kaip mokslai, kodėl grįžti į tą Lietuvą, užsieny geriau, močiutės cepelinai patys skaniausi.

Vidury pokalbio Gytis išsvirduliuoja iš kambario. Norėčiau sakyt, kad net nepastebiu kada, tačiau jis išeina kabindamasis už kiekvieno įmanomo kampo. Greitai paskui jį išeina senelis, vėliau ir Marius. Liekam tik mes, moterys, ir Rikis. Sigita pradeda pasakot apie darbo kokybę Norvegijoj. Aš žiūriu indišką serialą jai už nugaros, jau rodo antrą seriją iš eilės.

– Reikia važiuot! – Sušunka Marius iš virtuvės. – Dabar!

Ingrida greitai žvilgteli į mane ir prikanda lūpą. Aš palinksiu. Ne pirmas kartas, abi žinom, ką daryt.

– Elze, ar pabūsi pas močiutę, kol mamytė atvažiuos pasiimt? – Paklausia Ingrida.

Elzė palinksi galva. Praverta burna ji stebi šokius ekrane.

Išvažiuojam. Aš, Ingrida, Marius ir Gytis. Kelionė tyli, kartas nuo karto perskrodžiama Mariau, išjunk šviesą, man čia per daug visko.

Sustojam prie tamsaus pilko daugiabučio. Ingrida ir Marius įspraudžia Gytį tarp judviejų, aš laikau duris. Gyčio naudai, jo butas kiurkso pirmam aukšte. Ingrida pabeldžia į duris.

– Čia savi, nebijok, – sušunka Marius.

Durys palengva atsirakina.

– Tėtį parvedėt? – Galvą iškiša Domas.

Visi trys įsiverčiam į mažytį koridorių. Gytis išsilaisvina iš Mariaus gniaužtų ir atsistoja prie miegamojo durų. Niekas nejungia šviesos.

– Paguldyt jį tau? – Paklausia Ingrida, ranką uždėjus ant kampuoto trylikamečio peties.

– Nereikia, – sako Domas. – Pats tegul atsigula.

Staiga Gytis susiima už plikti pradedančios galvos, susiūbuoja į šonus.

– Elze… – Sušnabžda. – Elze…

– Pas Laurą Elzė, – taria Ingrida. – Ten, kur ir turi būt.

– Elze…

Tyla. Domas atsisėda ant mažutės kėdutės batams apsimaut. Lauke pravažiuoja mašina. Žibintai perskrodžia sustingusį butą, išmėto mūsų šešėlius po naujom plytelėm išklotą virtuvę.

– Gyti,  bet tu gi žinai, kad tu vis tiek mano brolis? – Paklausia Marius, rankas dėdamas ant nuvargusių Gyčio pečių. Jaučiu, kaip gerklę pradeda smaugt ašaros. – Nesvarbu, ką tu padarysi, nesvarbu, kiek dar prisidirbsi, vis tiek esam broliai, gerai?

Gytis susvyruoja ir sunkiai atsisėda ant taburetės. Tamsoje jo nebematau, bet girdžiu nuo indaplovės pusės srūvantį kūkčiojimą. Marius atsidūsta.

– Aš jau pats susitvarkysiu, – sako Domas, vis dar sėdėdamas ant kėdutės.

– Nebaisu tau? – Sušnabžda Ingrida.

Tai aš uždarau jo duris kol jis išsiblaivo, – nusijuokia Domas. – Tada užsidarau savo ir kai girdžiu, kad vaikšto normaliai, tada jau išeinu.

– Nebemuša? – Tyliai paklausia Ingrida, vos išspaudžia vienišą žodį.

– Ne, – Domas trumpam patyli. – Visai linksma kartais su juo. Pažadėjo mane nuvežt į Vilnių. Sakė eisim eglutės pažiūrėt.

Visi paeiliui apsikabinam Domą, jis užrakina duris.

Kelionė atgal skęsta tyloj. Pilnaviduris mėnulis liejasi ant šlapio asfalto, veda mus į ramesnius namus.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s