Arktinė naktis: gruodžio 29 d.

– Nežinau, ką skauda labiau – širdį ar krumplius.

Sniegas jau ištirpo. Klampojam nesibaigiančio miško samanom, kojas vis statom į plonu leduku vilkinčias pernykštes smilgas. Jaučiu, kaip po per dideliais batais traška šįryt užsitraukę balos.

Ūlos šuo brenda pro nudžiuvusias smilgas, braunasi tik jam žinomais keliais. Ūla nesijaudina. Žino, kad apsukęs ratą, vis tiek sugrįš. Visi sugrįžtam.

– Praeis abu, – nusijuokiu. Rankas sukišu į čekių pilnas kišenes. Šaltis vis kandžioja rankas, apšerpetoję pirštai vis kabinasi prie nunešioto audinio.

– Žinau, žinau, – suniūniuoja Ūla. Jos žvilgsnis šlubčioja vis užstrigdamas už šuns, spygliuotų medžių viršūnių ir surūdijusių lapų. Retsykiais pažvelgia ir į mane. Retsykiais.

– Bent niekas nesusižalojo, – tariu. Pastebiu, kad mano žodžiai ištirpsta baltam oro kamuoly. Ūla susiraukia, šypteli. Neištraukdama rankos iš kišenės parodau jos rausvų kaulėtų rankų link. – Rimtai nesusižalojo.

– O galėjau trenkt ir jam, žinai, – taria Ūla. Jos blyškų veidą visada gaubia atsaini šypsena. Nesvarbu, ar pyktųsi su globėjais, ar būtų išmesta iš universiteto, dievaži, ar netgi susipyktų su taip mylimu vaikinu, visa žinančios šypsenos šešėlis vis sugeba perbėgt jos veidu.

– Žinau, – tariu akim bandydama sužvejot rusvą šunį. Lyg nujausdamas, kad apie jį galvoju, tuoj pat apsuka ratą aplink kairėje išsitiesusią balą ir šauna mūsų link. – Bet džiaugiuosi, kad netrenkei. Nors, jeigu atvirai, jis to labai nusipelnė.

Ūla prikanda lūpą. Ir vėl, pagalvoju. Vėl gins Tomą, vėl suras bent vieną pozityvų dalyką šitoj gruodžio sumaišty. Mano kojų pirštai pradeda šlapt. Susiraukiu. Brolio batai visai nepritaikyti globalinio atšilimo valdomai žiemai.

– Žinai, kas juokingiausia? – Ūla stabteli. Aplink juodus nunešiotus batus raudonais raišteliais pradeda kauptis vanduo. Ūla, atrodo, to nepastebi. Tyli, žiūri į mane. Praskrenda vieniša varna.

– Kas? – Klusteliu, nes jaučiu, kad be mano įsikišimo, Ūla stovėtų šioj iš po žemės vis kylančioj baloj kol vanduo pasiektų jos šlaunis. Ir tada tikriausiai nejudėtų. Per vėlu, sakytų.

– Juokingiausia, kad labiausiai supykau, kai jis pasakė, kad pasilieka Matriošką, – Ūla pagaliau pajuda. Šuo, išgirdęs savo vardą, atzvimbia manevruodamas tarp nuvirtusių medžių ir šimtamečių kelmų, purvinom letenom užšoka ant sidabrinėm žvaigždutėm nusėtų Ūlos džinsų. – Gera tu, gera Matrioška. Ne tada, kai pykomės dėl jo gėrimo, ne tada, kai mane išmetė iš buto – ar sakiau, kokia diena tada buvo?

Pakratau galvą.

– Kūčios. Pats Kūčių vakaras, – nusijuokia Ūla. – Grįžau tada pas Daivą namo, aišku, priėmė, sako, faina, kad vis dėlto per šventes grįžai pas šeimą, nors realiai, tai grįžau tik iš reikalo, nes absoliučiai neturėjau kur eit. Net daiktų nespėjau pasiimt, nieko.

Tyliu. Nežinau, ar turėčiau kažką sakyt. Nežinau, ką sakytų gera draugė. Bet nieko nesako ir ji. Tikriausiai nei viena iš mūsų niekada neišmokom gerų draugų etiketo. Viskas, ką kažkada temokėjom, buvo klausyt ekscentriškų David Bowie dainų ir tyliai piešt, kartas nuo karto netyčia susidauždamos linguojančiom galvom.

Traška ant samanų kruopščiai išguldytos šakelės. Kiekvieną lūžį jaučiu tarsi eičiau basa, batuose teliuškuoja vanduo. Greitai sau primenu, kad kitą kartą broliui lauktuvėm paimsiu naujus  batus.

– Po Kalėdų, ne, pala, antrą Kalėdų dieną grįžau pas Tomą pasiimt daiktų, nors nu ką aš ten ir turiu, žinai, drabužiai pagrinde. Duris atidarė jo kambariokas, ai, tas Giedrius iš užpraeitos laidos, turėtum žinot šiaip. Tas, kur tada matėm prie kazino vienuoliktoj klasėj.

Palinksiu. Neatsimenu.

Nu ir… Ir pasisveikinom, aš pasiėmiau Matrioškos pavadėlį ir nuėjau į svetainę susirinkt savo daiktų. Aišku, Tomas būtinai turėjo būt namie. Patikėk, visas kambarys buvo prasmirdęs viskiu, nors, iš tikrųjų, nebestebino jau. Nieko jis man nesakė, absoliučiai nieko, iki kol pamatė šuns pavadėlį. Paklausė kam man jo. Sakau… Sakau imu Matriošką – blemba, nu gi nešok ant manęs, niekas tavęs nekvietė!nu, sakau, gi tu ja vis tiek nesirūpinsi.

Ūla atsisuka į mane, rausvas vėjo nutalžytas rankas pakėlus ir tarsi pradinėse klasėse skaičiuodama pradeda lenkt pirštus. Juodas nagų lakas vos vos tebesilaiko ant nukramtytų nagų.

ją vedžioju, ją šeriu, su ja būnu, – trumpa pauzė. Ūla nuleidžia rankas supratus, kad neturi tiek daug priežasčių, kurioms reikėtų visos dešimties pirštų. – Jis toks net nepažiūrėjo į mane, sako, tu net gi savim negali pasirūpint, kaip tu pasirūpinsi šuniu? Tipo pasakiau jam, kad esu už jį tūkstantį kartų labiau subrendus. Jis dar kažką sumurmėjo, kad čia kalba ne apie brandą eina, bet aš jau normaliai nebegirdėjau. Mečiau tą pavadėli, blemba, netyčia Giedriui ant kojų užmečiau, ir išėjau. Trenkiau durim. Apsiverkiau, aišku. Trenkiau kumščiu į skydinę. Būtum girdėjus koks garsas buvo, eina sau.

– Tikiu, – tyliai sukramtau savo atsakymą. Greitai nuskanuoju Ūlos veidą. Tamsiai raudoni plaukai slepia į mane atsuktą pusę, iš už po storos sruogos kyšo juokingai smaila ausis.

Nemanau, kad Ūla laukia mano atsako. Mes esam čia tik klausyt – miškas, Matrioška ir aš. Mes esam tik gavėjai, staiga pametę siuntėjo adresą. Todėl tylim, nes mes čia nesvarbūs.

– Gerai, kad kai Tomo nėra namie, Giedrius leidžia man pasiimt šunį, – šypsosi Ūla. Nematau, bet girdžiu tą pačią niekada iki pat galo man nesuprantamą šypseną.

– Aha, tikrai, – sumurmu.

Priešaky sušnopuoja sunkvežimis, praskuodžia motociklas. Pasiekėm miško kraštą, pabaigėm savo piligriminę kelionę.

Sugniaužiu rankas į kumščius, vis laikydama jas kišenėse. Ūla stebi pralekiančių mašinų siluetus. Vėjas atsargiai plaiksto raudonas jos sruogas.

Tarp mūsų įsitaiso Matrioška.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s