– Nežinau, ką skauda labiau – širdį ar krumplius. Sniegas jau ištirpo. Klampojam nesibaigiančio miško samanom, kojas vis statom į plonu leduku vilkinčias pernykštes smilgas. Jaučiu, kaip po per dideliais batais traška šįryt užsitraukę balos. Ūlos šuo brenda pro nudžiuvusias smilgas, braunasi tik jam žinomais keliais. Ūla nesijaudina. Žino, kad apsukęs ratą, vis tiek sugrįš.… Continue reading Arktinė naktis: gruodžio 29 d.
Elzei penkeri. Ji mėgsta maigyt svetimus telefonus, sėdėti stipriai apsikabinus mano kaklą, valgyt alyvuoges, ir vaidinti, kad yra Elsa iš Ledo šalies. Elzė sėdi nugara į vaišėmis nukrautą stalą. Kojomis apsiveja mano liemenį ir prisiglaudžia prie krūtinės. Jai nerūpi, kad šiandien dar nevalgiau. Nenorėdama jai trukdyti, pamoju Ingridai, kad paduotų lėkštę su bulvėm. Elzei nerūpi… Continue reading Arktinė naktis: gruodžio 28 d.
Virtuvėj karšta. Seno termometro stulpelis spėjo užkopt iki dvidešimt šešių laipsnių. Vis tiek stipriau suspaudžiu žalios arbatos puodelį. Iš įpročio, iš noro jaustis saugiai. Tarp Mariaus, Ingridos, tetos Romos ir manęs pūpso indas mandarinų. Kalėdinis kvapas laikosi įsigėręs lyg senų cigarečių dūmai. Niekas nekalba. Tylą lašas po lašo pakaitomis pildo didelio laikrodžio tiksėjimas ir pietų… Continue reading Arktinė naktis: gruodžio 27 d.
– Ar žinojai, kad retsykiais kalbi per miegus? Inga atitraukė akis nuo savo atspindžio ir pažvelgė į Oto siluetą, nerangiai atsirėmusį į pravertų vonios durų rėmą. Jo juodi plaukai, vis dar šlapi nuo rytinio dušo, tarsi gyvi lipo prie vyro kaktos, raizgėsi lyg užnuodyto kraujo kapiliarai. – Tikrai? – Klustelėjo Inga, vėl sau pažvelgusi į… Continue reading Nelaimingieji ir tie, kurie atvažiuoja čia numirt
PIRMA STOTELĖ Traukinių stotis, laukiamasis Antram kurse, prieš pat Kalėdų atostogas, mirė kursiokas. Vienas iš trijų mano kurse buvusių Matų. Dėstytoja sakė, kad nusižudė. Jo kūną rado bendrabuty, vienoj iš dušų kabinų. Sklido gandai, kad niekieno nepastebėtas gulėjo ten kelias dienas. Buvo savaitgalis. Per Kalėdų atostogas grįžus namo, vaikščiodama su buvusiais klasiokais, netyčia užtikau raudono… Continue reading Sugrįžt namo
Kiniečiai turi posakį, jog jeigu žmogus bent kartą per dieną užsisvajojęs pažvelgia į dangų, tai reiškia, jog jis yra laimingas. Vis dažniau pagaunu save žiūrint į dangų. Paskaičiuoju debesis, greitai suvedu plunksnuotus kraštus ir galūnes. Retsykiais prisimerkiu, nes į akis byra ankstyvo rugsėjo saulė. Šiandien ėjau namo, kabindama koją už kojos. Kairiam bate žiojėjo skylė.… Continue reading Laimingas nervinis tikas
Kiekvieną vakarą šunelis šalia. Labradoras. Rodos, baltas turėtų būt, bet kaimyno purve išsivoliojęs, kito kaimyno vištas ištampęs, lėtai virsta į šešėlinį granitą. Kiekvieną vakarą šalia ir kartoninė dėžė. Dažniausiai nuo ledų, ketvirtadieniais galima nugriebt ir nuo cukraus. Šiandien diena ypatinga – po gležna ranka supasi plati dėžė nuo grikių. Už nugaros jau barstosi saulėlydis, slysta… Continue reading Nebūties portretas
Manau, kad savo gyvenime žmogus pasiekia tam tikrą lūžį, kai pasikeičia jo mėgstamiausias metų laikas. Visą gyvenimą visiems kartojau, kad be galo myliu rudenį. Būriais skrendančius lapus ir švelniai byrančius pavienius saulės spindulius. Pirmą kartą persikrausčius gyvent svetur, įsimylėjau pavasarius. Pamilau nedrąsiai dygstančią žolę, akinančiai ryškius naujus gluosnių lapelius ir išmėtytas snieguoles. Dievinau vėlyvo pavasario… Continue reading Odė rudeniui
– Kaip po pem centų primėtyta, ane? Paskubom šypteliu. Tiesa – viskas po mūsų kojomis tvarkingai nuklota mažyčiais auksiniais beržų lapeliais. Kaip po pem centų primėtyta. – Kažkaip labai anksti ruduo šiemet atėjo, – sumurmu po nosim. Ir tikrai - viskas taip greitai pamiršo žalią spalvą, taip viskas greitai apsivilko auksinę skarą. Tarsi norėtų nusikratyti… Continue reading Paskutinė rugsėjo pirma
Važiuojam? Važiuojam. Emilės pirštai apsiveja odinį vairą. Mantas pagarsina muziką. Groja dar viena iš tų vienodų dainų. Ir šitos nežinai? Papurtau galvą. Emilė nusijuokia, greitai pagaudama mano žvilgsnį priekiniam veidrodėly. – Dabar kratys, pasiruoškit, – praneša Emilė. Jos balsas vos prasibrauna pro mašiną skandinančią muziką. Kelias link aikštelės tilto paūksmėj vis dar neišasfaltuotas. Pavienės duobės… Continue reading Raudonos balos daugiau nebebus
Mandarinų žmonės 